TRAVEL

Ką iš tiesų verta parsivežti iš kelionės, kad vėliau netektų gailėtis?

Tačiau grįžus namo tas jausmas pamažu išblėsta. Vieni suvenyrai atsiduria lentynoje, kiti nugula stalčiuje, o dalis taip ir lieka pamiršti dėžėje. Po kurio laiko jie primena nebe kelionę, o tik dar vieną pirkinį.

Keista, bet keliaudami daiktus matome visai kitomis akimis. Tai, kas namuose pasirodytų per brangu, nereikalinga ar tiesiog nepatrauktų dėmesio, atostogaujant staiga atrodo verta kiekvieno išleisto euro. Kodėl taip nutinka? Ir kaip parsivežti tai, kas po daugelio metų primintų ne pirkinį, o pačią kelionę?

Kodėl suvenyrai taip vilioja?

Neatsitiktinai suvenyrų parduotuvės įsikūrusios ten, kur sustoja beveik kiekvienas keliautojas – senamiesčių gatvelėse, prie žymiausių lankytinų vietų, šalia muziejų ar oro uostuose. Būtent tada, kai galva dar pilna įspūdžių, lengviausia patikėti, kad mažas pirkinys padės bent dalelę jų parsivežti namo.

Prie to prisideda ir mintis, kad antros tokios progos gali nebebūti. Galbūt į šį miestą daugiau niekada nebesugrįši, todėl ranka prie piniginės tiesiasi gerokai lengviau.

Maži pirkiniai, didelės išlaidos

Didžiausia suvenyrų gudrybė ta, kad jie retai kainuoja daug. Penki eurai už magnetuką. Dar keli – už saldumynų dėžutę. Puodelis, marškinėliai, kvapni žvakė... Kiekvienas pirkinys atrodo visai nekaltas.

Tačiau kelionės pabaigoje paaiškėja, kad tie tik keli eurai virto keliomis dešimtimis ar net daugiau nei šimtu eurų. Ir visa tai nutiko beveik nepastebimai – vieną dieną lauktuvės artimiesiems, kitą kolegoms, dar vėliau kažkas sau.

Didžiausia gudrybė slypi ne kainose, o pačiuose pirkiniuose. Jie išsibarsto per visą kelionę, todėl bendrą sumą įvertinti tampa sunku. Tik grįžęs namo supranti, kiek iš tiesų kainavo visi tie, atrodytų, visai nereikšmingi pirkiniai.

Kurie suvenyrai iš tiesų verti vietos lagamine?

Artėjant kelionės pabaigai, lagamine beveik visada atsiranda vietos dar vienai smulkmenai. Šokoladui, puodeliui, magnetukui ar nedideliam vietinio meistro dirbiniui. Vieni pirkiniai skirti artimiesiems, kiti – sau. Juk grįžti tuščiomis kažkaip nesinori.

Vis dėlto ne visi jie namuose gyvena vienodai ilgai. Vieni po kelių dienų atsiduria stalčiuje ir apie save primena tik retkarčiais tvarkantis namus. Kiti taip natūraliai įsilieja į kasdienybę, kad po kurio laiko net pamiršti, jog kažkada buvo parvežti iš kelionės.

Gal tai puodelis, iš kurio kas rytą geri kavą. Skrybėlė, lydinti vasaros išvykose. O gal nedidelis dubenėlis, pirktas mažoje dirbtuvėlėje, į kurį suberi vaisius. Tokie daiktai ne tik primena kelionę. Jie tampa jos tęsiniu.

Galbūt todėl geriausi suvenyrai nėra tie, kurie gražiausiai atrodo parduotuvės lentynoje. Geriausi yra tie, kurie po daugelio metų vis dar nepastebimai gyvena tavo kasdienybėje.

Kaip pirkti apgalvotai?

Kelionėse lengva patikėti, kad jei nenusipirksi dabar, vėliau gailėsiesi. Pamatai rankų darbo dubenėlį, skarelę ar puodelį ir atrodo, kad geresnio radinio tiesiog nebebus. Tačiau dažnai užtenka dar šiek tiek nutolti ir tas noras dingsta taip pat greitai, kaip ir atsirado.

Gal todėl geriausi radiniai retai būna tie, kuriuos nusiperkame pirmiausia. Jei po kelių valandų ar net kitą dieną vis dar norisi prie jų sugrįžti, greičiausiai jie verti vietos lagamine.

Tas pats galioja ir lauktuvėms. Labiausiai nudžiugina ne pačios brangiausios dovanos, o tos, kurios tarsi parinktos galvojant apie konkretų žmogų. Vienam tai bus mėgstamų saldumynų dėžutė, kitam – kvapni arbata, trečiam – vietinio kūrėjo rankų darbo dirbinys. Tokios dovanos daug rečiau nugula į stalčių, nes primena ne tik kelionę, bet ir žmogų, kuriam buvo skirtos.

Kartais verta pasukti ir į ramesnę gatvelę. Vos kelios minutės kelio nuo pagrindinių turistų maršrutų – ir prieš akis atsiveria mažos dirbtuvės, šeimos krautuvėlės ar vietinių kūrėjų studijos. Būtent ten dažniausiai randami daiktai, kurie primena ne tik vietą, bet ir akimirką, kai buvo atrasti.

O gal geriausias suvenyras nėra daiktas?

Ne visi prisiminimai telpa lagamine. Kartais apie kelionę daug ilgiau primena mėgstama nuotrauka, atvirukas su keliais ranka parašytais sakiniais ar vakaras, kai su artimaisiais ragauji parsivežtus vietinius skanėstus.

Juk kelionės iš esmės nėra apie pirkinius. Jos – apie vietas, kurios nustebino, žmones, kuriuos sutikai, netikėtus atradimus ir istorijas, kurias dar ne kartą pasakosi grįžęs namo.

Todėl prieš pirkdamas dar vieną suvenyrą verta sau užduoti vieną paprastą klausimą: ar po metų šis daiktas vis dar primins šią kelionę? Jei atsakymas – taip, greičiausiai jis vertas vietos lagamine.