Baltijos šalių ekonomikos apžvalga 03/2024

Nepaisant metų pradžioje prognozuoto nuosmukio, pasaulio ekonomika 2023 m. pranoko lūkesčius.

JAV BVP augimas 2023 metais siekė 2,5 proc., o pagrindiniai rodikliai taip pat rodo stabilizavimąsi euro zonoje. Remiantis Tarptautinio valiutos fondo 2024 m. sausio mėn. prognozėmis, pasaulio ekonomika 2024 m. turėtų augti 3,1 proc., arba 0,2 proc. daugiau nei prognozuota 2023 m. spalį, nepaisant sustiprėjusios geopolitinės įtampos, karo Ukrainoje ir aukštų palūkanų normų, kurios ir toliau kelia iššūkį pasaulio ekonomikai. Euro zonoje augimas tebėra silpnas ir prognozuojama, kad 2024 m. BVP ūgtels vos 0,9 proc., nes augimo perspektyvas ir toliau varžo palūkanų normos, vis dar aukštos energijos kainos, palyginti su JAV, bei neigiamas geopolitinės įtampos poveikis. Didelis fiskalinis deficitas padėjo sušvelninti ekonomikos sulėtėjimo poveikį, nors dėl fiskalinio deficito vidutiniu laikotarpiu gali augti infliacija ir padidėti palūkanų normos.

Ekonomikos augimas euro zonoje 2023 m. buvo pastebimai lėtesnis nei JAV.

2023 m. euro zonos BVP ūgtelėjo vos 0,5 proc., visgi pastaraisiais mėnesiais tokie svarbūs rodikliai kaip pirkimo vadybinkų indeksas (PVI) ir Europos Komisijos ekonominių nuotaikų tyrimų duomenys rodo, kad euro zonos ekonomikos nuosmukis pasiekė žemiausią lygį ir pradėjo stabilizuotis daugumoje euro zonos šalių. Pozityvumą daugiausia skatina gamybos sektorius, kuriame įmonės praneša apie besitęsiantį neparduotų prekių atsargų mažėjimą. Duomenys rodo, kad euro zonos gamybos sektoriuje prasidėjo atsargų mažėjimo procesas ir tikimasi, jog tai paskatins gamybos ir transporto sektorių atsigavimą. Tuo tarpu statybų sektorius tebėra akivaizdžiai silpnoji euro zonos ekonomikos vieta, daugiausia dėl aukštų palūkanų normų ir didelio skolos lygio, dėl kurio privataus sektoriaus paklausa buvo vangi, ir silpnos būsto rinkos, tuo tarpu po COVID-19 pandemijos perėjus prie mišrių darbo modelių, sumažėjo biurų paklausa. Visų pirma Vokietijos statybos bendrovės pranešė apie rekordinius nepakankamos paklausos lygius, tačiau net ir čia yra preliminarių stabilizavimosi ženklų, pradėjos trauktis įmonių, pranešančių apie paklausos stoką, daliai.

Gamybos sektoriuje paklausa išlieka silpna, o pramoninė gamyba euro zonoje 2023 m. sumenko 2,4 procento.

Nustojus galioti COVID-19 apribojimams, didelė infliacija ir vartotojų paklausos poslinkis link paslaugų prisidėjo prie prekių paklausos silpnėjimo tiek euro zonoje, tiek pasaulio ekonomikoje. Dėl to padidėjo atsargų lygis gamybos sektoriuje, tuo tarpu naujų pramonės užsakymų sumažėjo. Nepaisant to, pastarojo meto raida rodo teigiamus augimo perspektyvų pokyčius. Europos Komisijos tyrimų duomenys rodo, kad atsargų lygis euro zonos gamybos sektoriuje jau pasiekė aukščiausią tašką, o atsargų mažinimo procesas vis spartėja. 2024 m. sausio mėn. neparduotų prekių atsargų kiekis euro zonos gamybos sektoriuje sumažėjo iki žemiausio lygio per 9 mėnesius, tuo metu Vokietijos fiksuotas žemiausias lygis per 8 mėnesius. Vokietijoje vasarį taip pat išaugo keliais riedančių vilkikų skaičius, o tai yra teigiamų gamybos tendencijų euro zonoje rodiklis ir teigiamas signalas Baltijos šalių pramonės įmonėms. Tai jau matoma ir Lietuvoje, kur neparduotų prekių atsargų lygis gamybos sektoriuje mažėja pastaruosius 2 mėnesius. Nepaisant šių teigiamų pokyčių, manoma, kad gamybos atsigavimas bus neženklus ir netolygus, ypač dėl silpnos paklausos statybų sektoriuose. Tokios pramonės šakos, kaip statybinių medžiagų gamyba ir kiti su statyba susiję sektoriai, vargu ar stebės aktyvų paklausos atsigavimą 2024-aisiais.

Infliacija euro zonoje nuo 2023 m. pradžios sparčiai mažėja ir 2024 m. pradžioje nesiekė 3 procentų.

Tai paskatino finansų rinkos viltis, kad 2024 m. Palūkanų normos sparčiai sumažės. Visgi palūkanų normų mažinimo laikas ir tempas daugiausia priklausys nuo infliacijos tendencijų, ypač nuo vidaus infliacijos. Infliacijos lūkesčiai euro zonoje mažėjo taip pat, kaip ir pati infliacija, nors lūkesčiai stabilizavosi gana aukštame lygyje, o tai rodo, kad infliacijos spaudimas euro zonoje išlieka labai stiprus. Tikėtina, kad trumpuoju laikotarpiu infliacija euro zonoje toliau mažės traukiantis gamintojų kainoms. Tuo pačiu metu pagrindinės kainos, neįskaitant energijos ir neperdirbto maisto, taip pat stabilizavosi ir neaugo nuo 2023 m. vidurio. Istoriškai vidaus kainos dažnai nustatomos iš naujo metų pradžioje, įmonėms koreguojant savo finansinius planus, o kainos paprastai padidinamos per pirmuosius keturis metų mėnesius ir tada stabilizuojasi, likusią metų dalį iš esmės nekisdamos. Visgi šis nuspėjamas modelis nuo 2021 m. yra sutrikdytas, o būsima infliacijos kryptis išlieka neapibrėžta.

Palūkanų normos euro zonoje greičiausiai jau yra pasiekusios aukščiausią tašką, o EURIBOR, remiantis finansų rinkų prognozėmis, iki metų pabaigos gali nukristi žemiau 3 procentų.

Visgi dabartinės finansų rinkos prognozės yra optimistiškesnės nei centrinių bankų. Stiprūs darbo rinkos duomenys ir aukštesnė nei tikėtasi sausio mėnesio infliacija jau sumažino numatomų normų mažinimo 2024 metais skaičių nuo 7 iki maždaug 4 tiek JAV, tiek euro zonoje. Kalbant apie su palūkanų normomis susijusius sprendimus, pastaraisiais mėnesiais ECB šiek tiek perkėlė savo dėmesį nuo infliacijos duomenų į užmokesčio duomenis, nes bloke infliacijos spaudimas tęsiasi, o palūkanų normų mažinimo ciklas greičiausiai nebus pradėtas tol, kol centriniai bankai neįsitikins, kad infliacija nukrito toliau 2 procentų. Tai reiškia, kad ECB greičiausiai lauks pirmųjų keturių metų mėnesių infliacijos duomenų, prieš priimdamas sprendimą dėl galimo palūkanų normų mažinimo, todėl pirmojo palūkanų normų mažinimo data nusikelai į 2024 m. birželio mėnesį. Vidutinės trukmės laikotarpiu finansų rinkos numato, kad palūkanų normos išliks didesnės nei per dešimtmetį iki COVID-19 pandemijos. Remiantis finansų rinkų prognozėmis, ilguoju laikotarpiu palūkanų normos JAV gali siekti apie 3,5 proc., o euro zonoje – 2–2,5 procento. Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu jos sugrįš į labai žemą arba taps nulinėmis, nebent labai pablogėtų ekonominės perspektyvos.

Mažėjančios pasaulinės žaliavų kainos ir transporto sąnaudų kritimas sumažinti pasaulinę infliaciją.

Nuo 2022 metų Europa sėkmingai pakeitį rusiškų gamtinių dujų importą dujomis iš Norvegijos, JAV, Kataro ir kitų šalių bei plačiau naudodama alternatyvius energijos šaltinius. Nepaisant ženklaus energijos kainų kritimo, energijos kainos Europoje tiek aukštesnės nei JAV, o tai kelia didelį iššūkį Europos gamybos sektoriaus konkurencingumui. Nuo 2022 m. vidurio, be energijos kainų Europoje, pasaulinės žaliavų kainos taip pat mažėjo, prisidėdamos prie pasaulinės infliacijos mažėjimo. Visgi geopolitinės rizikos artimiausiu ar vidutiniu laikotarpiu gali kelti grėsmę pasaulio ekonomikai ir tiekimui. Pastarieji Jemeno sukilėlių išpuoliai Raudonojoje jūroje sutrikdė eismą Sueco kanalu, o kartu su sausros keliamomis problemomis Panamos kanale padidino transporto išlaidos. Jei tokia padėtis išliks, ji gali sukelti naują spaudimą infliacijai.

Silpna pasaulinė naftos paklausa buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, nuo 2022 m. vidurio nulėmusių pasaulinių žaliavų kainų mažėjimą.

Pasaulinis naftos suvartojimas 2023 m. buvo šiek tiek daugiau nei 100 mln. barelių per dieną, o tai buvo gerokai mažiau nei augimo tendencija, stebėta iki 2019-ųjų. Siekdama kompensuoti silpną paklausą ir palaikyti naftos kainas, Saudo Arabija kelis kartus sumažino naftos gavybą. Viagi šiuos sumažinimus kompensavo rekordinė naftos gavyba JAV. Dėl to reikšmingas naftos kainų augimo potencialaus artimiausiu metu atrodo ribotas, net jei pasaulio ekonomikos augimas paspartėtų, nes prireiks šiek tiek laiko, kol pasaulinės rinkos įsisavins neįprastai didelius OPEC nepanaudotus gamybos pajėgumus. Priešingai, jei Saudo Arabija padidintų naftos gavybą, siekdama atgauti rinkos dalį, kaip tai padarė 2020 m., naftos kainos greičiausiai sumažėtų.

Kinija ir toliau susiduria su nekilnojamojo turto rinkos problemomis, nepaisant gana stabilių augimo perspektyvų.

„Bloomberg“ apklausų analitikų teigimu, BVP augimas Kinijoje 2024 ir 2025 metais turėtų siekti beveik 4,5 procento. Nepaisant to, keli pagrindiniai rodikliai rodo ženklų Kinijos ekonomikos sulėtėjimą. Tiek vartotojų, tiek gamintojų kainų infliacija tapo neigiama, o eksporto kainos sparčiai mažėja. Be to, Kinijos akcijų rinkos indeksai nuo 2021 m. Fiksuotų aukštumų nukrito daugiau nei 30 proc. ir neregėti jokių galimų atsigavimo ženklų, nepaisant visų valdžios institucijų įgyvendintų reikšmingų skatinamųjų priemonių. Defliacija didina realią Kinijos skolos vertę, dar labiau apsunkindama įsiskolinimo problemas, o tokia skolos defliacijos dinamika dažnai lemia užsitęsusius silpno augimo laikotarpius, nes įmonės ir namų ūkiai pirmenybę ima teikti balanso koregavimui ir skolos mažinimui, o ne investicijoms. Kinijos ekonomikos silpnumas tikriausiai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl pasaulinė naftos paklausa pastaruosius pora metų nekito ir kodėl pasaulinės žaliavų kainos mažėjo nuo 2022 m. vidurio. Trumpuoju laikotarpiu ši tendencija padėjo sumažinti spaudimą infliacijai Vakarų šalių ekonomikose. Visgi Kinijos ekonomikos problemos taip pat prisidėjo prie silpnų Vokietijos eksporto rezultatų, taigi ir visos Europos gamybos silpnumo. Siekdama įveikti įsiskolinimo problemą, Kinija turi iš naujo subalansuoti ekonomiką, atsitraukdama nuo investicijų ir statybų ir sutelkdama dėmesį į vartojimą, nes ankstesnės eksporto bei pasaulinės gamybos rinkos dalies didinimo strategija greičiausiai nepasitteisins, nes Vakarų šalys vis dažniau imasi prekybos protekcionizmo priemonių.

2023 m. augimą Baltijos regione neigiamai veikė aukšta infliacija, kylančios palūkanų normos, silpna išorinė paklausa gamybos sektoriuje ir besitęsiančio karo Ukrainoje poveikis, dėl kurio visose trijose Baltijos šalyse stebėtas tam tikras nuosmukis.

Preliminariais skaičiavimais, 2023 metais BVP Lietuvoje susitraukė 0,3 proc., Latvijoje – 0,6 proc., Estijoje – 3,5 procento. Bendras BVP Baltijos regione neaugo nuo 2022 m. pradžios, nors skirtingų ūkio sektorių rezultatai smarkiai skyrėsi. 2023 m. smarkiausiai nukentėjo gamybos ir transporto sektoriai, daugiausia dėl silpnos išorinės paklausos ir cikliško pasaulinės gamybos nuosmukio. Dėl nepalankių oro sąlygų ir sumenkusių kainų nukentėjo ir žemės ūkis, o mažmeninės prekybos sektorius susidūrė su sumažėjusiomis realiomis pajamomis dėl didelės infliacijos ir didelės paskolų su kintamosiomis palūkanomis dalies. Visgi paslaugų sektoriai, tokie kaip IT, profesionalių paslaugų ir turizmo sektoriai toliau augo. 2023 metais BVP augimas Estijoje atsiliko nuo Latvijos ir Lietuvos, visų pirma dėl didesnės Estijos prekybos su Švedija ir Suomija apimties. Be to, augančios palūkanų normos turėjo didelę įtaką vartojimui ir investicijoms, ypač dėl didesnio privataus sektoriaus įsiskolinimo ir žemklaus IT starto sektoriaus, kur dėl aukštesnių palūkanų normų sumažėjo finansavimo prieinamumas – abu sektoriai yra jautrūs palūkanų normų dinamikai. Nepaisant besitęsiančio neapibrėžtumo ir svarbių rizikų, bendros Baltijos regiono augimo perspektyvos 2024 m. atrodo palankesnės, palyginti su 2023-aiais, nes ekonominių nuotaikų rodikliai stabilizavosi ir šiek tiek pradėjo gerėti Lietuvoje ir Latvijoje.

Po 2023-aisiais fiksuoto gamybos apimčių nuosmukio, pastaraisiais mėnesiais gamybos sektoriuje stebima stabilizavimosi ženklų.

Europos Komisijos verslo tyrimai rodo, kad Baltijos šalių gamybos sektoriaus atsargų lygis pasiekė aukštumas, o atsargų mažėjimo ciklas Europoje suvaidins lemiamą vaidmenį gamybos ir transporto sektorių atsigavime Baltijos regione. Atsargoms mažėjant, tai lems naujus pramonės užsakymus, o tyrimų duomenys jau rodo, kad Lietuvos įmonės jau praneša apie nepakankamas prekių atsargas sandėliuose ir toliau didina gamybos prognozes. Pavyzdžiui, sausio mėnesį lūkesčiai dėl gamybos produkcijos Lietuvos pramonės sektoriuje pasiekė 12 mėnesių aukštumas. Nepaisant to, manoma, kad atsigavimas visuose gamybos sektoriuose bus nedidelis ir netolygus. Pavyzdžiui, paklausa Vokietijos ir Švedijos statybų sektoriuose išlieka silpna dėl aukštų palūkanų normų poveikio. Pavyzdžiui, Švedijoje pradėta naujų būstų statyba nukrito kelerių metų žemumų. Todėl, nors bendra su gamyba susijusi paklausa augs, ji nebus vienoda visuose sektoriuose vienu metu, o gamintojai statybinių medžiagų, medienos gaminių ir tam metalo gaminių segmentuose greičiausiai nepajus reikšmingo paklausos augimo 2024 metais.

Statybos sektorius tapo silpniausia euro zonos ekonomikos grandimi.

Aukštos palūkanų normos ir išaugęs skolos lygis prislopino privačiojo sektoriaus paklausą būsto sektoriuje, o besikeičiantys darbo modeliai neigiamai paveikė biurų paklausą. Tuo pačiu metu Baltijos šalyse paklausa statybų sektoriuje išlieka gana stabili. Nors aktyvumas nekilnojamojo turto rinkose taip pat šiek tiek sumažėjo, skolos lygis Baltijos šalyse yra žymiai mažesnis nei euro zonoje, o vyriausybės investicijos 2024 ir 2025 m. turėtų augti visose trijose Baltijos šalyse, palaikomas išaugusiomis įplaukomis iš ES atkūrimo fondo ir reguliarių ES lėšų. Be to, Baltijos regionas turi ambicingų planų energetikos sektoriuje, ypač Lietuvoje ir Estijoje, kurie dar labiau palaikys paklausą statybų sektoriuje. Nepaisant tam tikro neapibrėžtumo dėl finansavimo, „Rail Baltica“ projekto statybos bus tęsiamos Baltijos šalyse, todėl statybos nuotaikos regione išlieka stabilios, o sektoriaus perspektyvos yra pozityvesnės, palyginti su euro zona.

2023 m. mažmeninė prekyba Baltijos šalyse stagnavo, o augimą lėmė tik infliacija.

Kalbant apie realią padėtį, mažmeninė prekyba Baltijos šalyse nepakito nuo 2021 m. vidurio dėl didelės infliacijos ir paslaugų sektorių atsivėrimo atšaukus COVID-19 apribojimus, kas paskatino gyventojus leisti daugiau laisvalaikiui, restoranams ir kelionėms. Nepaisant to, infliacija Baltijos šalyse sparčiai atsitraukė nuo maždaug 20 proc. 2023 m. pradžioje iki mažiau nei 2 proc. Lietuvoje ir Latvijoje, o Estijoje – beveik 4 procentų. Dėl to vartotojų nuotaikos Latvijoje ir Lietuvoje pastaraisiais mėnesiais labai pagerėjo. Infliacijai toliau mažėjant, tikimasi, kad realiosios pajamos vėl pradės didėti, o tai turės teigiamos įtakos mažmeninei prekybai ir bendroms vartojimo tendencijoms 2024-aisiais. Spartus infliacijos augimas 2022 ir 2023 m. lėmė situaciją, kai iš pradžių kainos kilo daug greičiau nei pajamos. Atitinkamai, 2023-aisiais išlaidų augimas buvo labai silpnas, namų ūkių indėlių augimas bankų sektoriuje sustojo, o siekdami išlaikyti aukštesnį išlaidų lygį, namų ūkiai padidino vartojimo kreditų naudojimą. Visgi dabar yra ženklų, kad pajamų augimas, Baltijos šalyse išlikęs kuklus 2023 metais, sparčiai pradeda vytis naujus kainų lygius. Infliacijai ir toliau mažėjant, tebesitęsiantis pajamų augimas turėtų pamažu išsivystyti į stipresnę mažmeninę prekybą.

Padėtis darbo rinkoje Baltijos šalyse išlieka stabili, nors stebimas silpnas ekonomikos augimas.

Estijoje nedarbas vidutiniškai išaugo nuo 5,6 proc. 2022 metais iki 6,4 proc. 2023-aisiais; Lietuvoje nedarbas išaugo nuo 6 iki 6,9 proc.%, o Latvijoje – sumenko nuo 6,9 iki 6,5 procento. Latvijoje nuo 2022 m. vidurio darbo skelbimų ir laisvų darbo vietų skaičius sumažėjo beveik perpus. Visose trijose Baltijos šalyse atlikti verslo tyrimai rodo, kad gerokai mažesnė įmonių dalis nei 2022 metais įvardija darbuotojų trūkumą kaip pagrindinį vystymąsi ribojantį veiksnį, o didžiausias iššūkis verslui šiuo metu yra silpna paklausa, ypač pramonės, prekybos ir logistikos srityse. Nepaisant to, nedarbo lygis Baltijos šalyse tebėra istoriškai žemas, o darbo užmokesčio augimas Baltijos šalyse per pirmuosius tris 2023 m. ketvirčius viršijo 10 procentų. Nepalanki demografija, mažėjantis darbingo amžiaus gyventojų skaičius, didelė infliacija ir pajamų konvergencija su Europos lygiu ir toliau skatina spartų darbo užmokesčio augimų Baltijos šalyse net ir nesant ekonomikos augimo. Vidutinės trukmės laikotarpiu dabartiniai atlyginimų augimo tempai greičiausiai nebus tvarūs, nes BVP darbo užmokesčio dalis Baltijos šalyse jau viršijo ES vidurkį. Kol kas tai dar neturėjo neigiamos įtakos Baltijos regiono konkurencingumui, o eksporto mažėjimas atitiko pasaulinės prekybos tendencijas, tačiau šis procesas tikrai nebus tvarus vidutiniu laikotarpiu. Manoma, kad 2024 m. darbo užmokestis Baltijos šalyse ir toliau augs, ypač dėl to, kad vyriausybės nacionaliniuose biudžetuose numatė reikšmingą išlaidų atlyginimams didinimą. Pavyzdžiui, Latvijoje 2024 m. darbo užmokesčio fondas viešajame sektoriuje išaugs daugiau nei 10 procentų. Pastaraisiais metais darbo jėgos pasiūla Baltijos šalyse išaugo dėl pabėgėlių iš Ukrainos ir teigiamos neto migracijos Lietuvoje bei Estijoje, kiek mažiau Latvijoje. Tačiau tai yra vienkartinis įvykis, o demografinės tendencijos vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu ir toliau dominuos darbo rinkoje.

Mūsų augimo prognozės Baltijos regionui 2024 m. išlieka atsargiai optimistinės.

Mūsų nuomone, augimą Baltijos regione 2024 metais palaikys gamybos ir transporto sektorių atsigavimas bei augančios realiosios pajamos, kurios bus naudingos mažmeninei prekybai ir platesniam vidaus vartojimui. Be to, tikimės. kad teigiamą indėlį į augimą įneš žemės ūkio sektoriaus atsigavimas, nes 2023-aisiais jis buvo palyginti silpnas tiek kainų, tiek derliaus atžvilgiu. Tuo pačiu nesitikime reikšmingo augimo statybų sektoriuje dėl neigiamo aukštų palūkanų poveikio privataus sektoriaus paklausai. Be to, esama neapibrėžtumo dėl kai kurių paslaugų sektorių, tokių kaip IT ir verslo paslaugų eksportas, kurie 2023 m. augo lėčiau nei anksčiau, ateities augimo perspektyvų. Prognozuojame, kad Latvijos ir Lietuvos BVP augimas sieks apie 2 proc., o Estijoje BVP augimas turėtų būti arčiau 1 proc. dėl žemesnio bazinio efekto, susijusio su silpnu augimu 2023-aisiais. Nepaisant nežymaus nedarbo padidėjimo 2023 m. mūsų nuomone, darbo rinkos Baltijos šalyse išlieka tvirtos ir skaičiuojame, kad 2024 m. nedarbo lygis Baltijos šalyse sieks apie 6–7 procentus. Infliacija 2024 metais išliks žema ir nesieks 2 proc. Latvijoje ir Lietuvoje, o Estijoje rodiklis svyruos nuo 2 iki 3 proc., daugiausia dėl vyriausybės padidinto PVM tarifo.

Nepaisant teigiamų augimo lūkesčių, ekonomikos perspektyvos išlieka neapibrėžtos ir siejamos su didelėmis rizikomis.

Geopolitinė padėtis tebėra didžiausia grėsmė Baltijos regionui ir potencialiai gali atgrasyti nuo naujų investicijų į regioną, nerimaujant dėl galimos Rusijos agresijos prieš NATO šalis. Didėjantis naujų geopolitinių sukrėtimų skaičius gali sutrikdyti pasaulinį augimą ir lemti scenarijų, kai infliacija padidės dėl aukštesnių naftos ir žaliavų kainų. Dėl to centriniai bankai atsidurtų sudėtingoje padėtyje, nes jie sieks mažinti palūkanų normas, tuo tarpu infliacija išliks aukšta. Be to, padidėjęs skolos lygis euro zonoje ir JAV gali sukelti sumaištį finansų rinkose, pavyzdžiui, komercinio nekilnojamojo turto srityje, arba kelti susirūpinimą dėl skolos tvarumo. Nepalanki vidaus demografija, silpnas našumo augimas kartu su dideliu atlyginimų augimu gali lemti konkurencingumo sumažėjimą. Kalbant apie teigiamus aspektus, atsargų mažėjimo ciklas ir gamybos atsigavimas gali būti stipresni nei tikėtasi. Be to, deglobalizacijos tendencijos galėtų būti naudingos Baltijos ir Rytų Europos regionui, nes šis regionas būtų patraukli vieta investicijoms į draugiškas šalis.

Išsamesnė analizė: Grafikai ir diagramos (anglų k.)