Baltijos šalių ekonomikos apžvalga 06/2023

Euro zonos ekonomika išgyveno nedidelį nuosmukį – du ketvirčius iš eilės BVP mažėjo 0,1 proc., tačiau Europai pavyko išvengti energetikos krizės, o nuo 2022 m. vasaros pabaigos energijos kainos gerokai nukrito. Šie metai Europos ekonomikai taip pat prasidėjo geriau, nei tikėtasi, ir, palyginti su atitinkamu praėjusių metų ketvirčiu, 2023 m. I ketvirtį euro zonos BVP pakilo 1,3 proc. Aukšta infliacija ir centrinių bankų pastangos su ja kovoti didinant palūkanų normas, taip pat kai kurių JAV ir Šveicarijos bankų pastarojo meto problemos kol kas reikšmingai nepakeitė pasaulio ekonomikos augimo tendencijų. Menką prekių paklausą ir mažėjantį skolinimąsi sėkmingai kompensavo spartus paslaugų sektoriaus augimas, o nuo 2022 m. rudens pagerėjo euro zonos ir JAV ekonomikos augimo prognozės. Vis dėlto pasaulio ekonomikos perspektyvos tebėra labai neapibrėžtos. Karas Ukrainoje tęsiasi, energetikos krizė Europoje dar nėra visiškai įveikta, palūkanų normos pasiekė aukščiausią lygį nuo 2008 m., euro zonoje griežtinami bankų skolinimo standartai, mažėja paskolų paklausa ir recesijos rizika išlieka didelė.

Nuo 2022 m. gegužės pasaulinės žaliavų kainos pradėjo mažėti, gamyba išgyvena nuosmukį, nes baigėsi didelė pandemijos laikotarpio prekių paklausa, o pasaulinės logistikos sąnaudos labai sumažėjo. Be to, baigė galioti COVID-19 paramos priemonės, o ekonomikoje pradedamos jausti centrinių bankų pastangos riboti infliaciją. Pavyzdžiui, JAV pinigų kiekis mažėja pirmą kartą per daugiau kaip 50 metų. Dėl to sumenko spaudimas žaliavų kainoms, tačiau apskritai infliacija tiek Baltijos šalyse, tiek euro zonoje tebėra per aukšta. Paslaugų kainos daugiausia ir toliau kyla, o kiek atpigusios žaliavos dar nepaskatino mažinti prekių ar maisto kainų.

Pasaulinė infliacija pasuko žemyn, tačiau ji vis dar išlieka per aukšta, o infliacijos mažėjimą kol kas daugiausia lėmė pigesni energijos ištekliai. Siekdamas kovoti su infliacija, Europos Centrinis Bankas nuo 2022 m. liepos padidino palūkanų normas 4 proc. (iki aukščiausio lygio nuo 2008 m.) ir pranešė ketinantis toliau didinti palūkanų normas, siekiant sukontroliuoti infliaciją. JAV federalinis rezervų bankas (FED) birželio posėdyje pirmą kartą nuo 2023 m. kovo nepadidino palūkanų normų ir paliko palūkanų normas 5–5,25 proc. ribose Tai rodo, kad palūkanų normų didinimo ciklas pasaulio ekonomikoje eina į pabaigą. Tačiau gali būti, kad iki 2024 m. pabaigos palūkanų normos JAV gali padidėti dar 0,5 proc.

Nors centriniai bankai siunčia prieštaringus signalus, finansų rinkos tikisi, kad palūkanų normos tiek JAV, tiek euro zonoje bus sumažintos jau 2023 m. pabaigoje ir 2024 m. pirmoje pusėje. Artimiausiu metu infliacija neabejotinai ir toliau mažės, o 2023 m. pabaigoje ji euro zonoje dėl atpigusių energijos išteklių gali nukristi iki labai žemo lygio. Tačiau net ir smarkiai susitraukusi infliacija nereiškia, kad problemos dėl jos baigėsi. Didėjanti geopolitinė įtampa tarp JAV ir Kinijos lemia labiau protekcionistinę ekonomikos politiką Vakaruose, nedarbo lygis yra rekordiškai žemas, o daugelyje sektorių trūksta darbuotojų. Be to, norint pasiekti klimato kaitos tikslus, artimiausiais dešimtmečiais reikės itin daug investuoti į ekonomikos pertvarką. Todėl artimiausioje ateityje pasaulio makroekonominė aplinka gali būti dar labiau linkusi į infliacijos augimą. Dėl šios priežasties trumpalaikis infliacijos sumažėjimas, esant nepakitusiai makroekonominei aplinkai, gali būti nepakankama priežastis sparčiai nurėžti palūkanų normas, nes šių metų II pusmetį sumažėjusi infliacija nepanaikina tikimybės, kad ateinančiais metais infliacijos bangos gali kartotis.

BVP JAV ir Europoje nuo 2022 m. augo sparčiau, nei tikėtasi, o 2023 m. ekonominės prognozės pamažu gerinamos. Remiantis „Bloomberg“ apklaustų analitikų prognozėmis, 2023 m. JAV ekonomika galėtų augti 1,2 proc., o euro zonos augimas galėtų siekti 0,6 proc. Tačiau 2024 m. prognozės tapo šiek tiek nuosaikesnės, ir euro zonos ekonomika turėtų augti tik 1 proc., o JAV – 0,7 proc. Tačiau šiuo metu ekonomikos augimo rodikliai neapibūdina bendros ekonominės situacijos, nes atskiruose sektoriuose esama didelių skirtumų. Kelerius metus sparčiai augęs gamybos sektorius išgyvena recesiją, kuri paveikė prekybą ir logistiką, o didėjančios palūkanų normos atšaldė būsto rinkas ir gerokai sumažino kreditų paklausą euro zonoje. Dėl didėjančių palūkanų normų tiek JAV, tiek euro zonoje mažėja indėlių komerciniuose bankuose ir pinigų kiekis pradėjo mažėti. Spartus indėlių nutekėjimas buvo vienas veiksnių, lėmusių kai kurių JAV bankų nemokumą šių metų pradžioje. Tačiau kol kas tai buvo pavieniai atvejai ir platesnio poveikio ekonomikai jie neturėjo. JAV ir Europoje pradelstų paskolų dalis yra nedidelė, todėl šiuo metu nėra pagrindo nerimauti dėl sparčiai didėjančio nemokumo atvejų skaičiaus. Dabartinė finansų sektoriaus padėtis yra kur kas geresnė nei 2007–2008 m. Paslaugų sektorius šiuo metu sparčiai auga. Pavyzdžiui, komercinių skrydžių skaičius visame pasaulyje viršijo 2019 m. lygį, ir tik labai geri paslaugų sektorių rezultatai leido išvengti gilesnio ekonomikos nuosmukio.

Palyginti su ankstesniais metais, 2023 m. I ketvirtį Latvijos BVP padidėjo 0,8 proc., o Lietuvoje ir Estijoje BVP atitinkamai sumažėjo 3,2 ir 2,5 proc. Nors infliacija Baltijos šalyse pradėjo kristi, ji tebėra labai aukšta, o prekybos apimtis sumenko dėl smukusios perkamosios galios. Didėjančios palūkanų normos sumažino būsto rinkos ir skolinimo aktyvumą ir Baltijos šalyse, o kelerius metus sparčiai augusi išorinio eksporto paklausa pastebimai susitraukė ir pramonė išgyveno nuosmukį. Tuo pat metu paslaugų sektoriai ir toliau sparčiai atsigauna, šiais metais Baltijos regione taip pat tikimasi reikšmingai didesnių ES investicijų. Latvijoje teigiamą BVP augimą daugiausia lėmė stipresnis bazinis efektas ir sparčiau augę paslaugų sektoriai, kuriuos vis dar veikė 2022 m. I ketvirtį taikyti COVID-19 apribojimai.

Šiuo metu ekonomikos augimas Baltijos šalyse yra sustojęs, tačiau situacija įvairiuose ekonomikos sektoriuose yra labai skirtinga. Per pandemiją vyravusi didelė visuotinė visų rūšių prekių paklausa nuslopo, gamyba ir tiekimo grandinės vėl pradėjo normaliai funkcionuoti, o daugelio prekių atsargos vėl pasiekė įprastą lygį. Tačiau tuo pat metu aukšta infliacija, sumažėjusi perkamoji galia ir dėl to padidėjusios palūkanų normos smarkiai atvėsino būsto rinkas Vokietijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje, kurios yra didelės Baltijos šalių statybinių medžiagų ir medienos produktų gamintojų rinkos. Dėl to sumažėjo eksporto paklausa, o gamybos apimtis Baltijos šalyse per pirmuosius keturis 2023 m. mėnesius, palyginti su praėjusiais metais, Lietuvoje ir Estijoje susitraukė maždaug 10 proc., o Latvijoje – beveik 6 proc. 2023 m. antrą ketvirtį naujų pramonės užsakymų Baltijos šalyse šiek tiek padaugėjo, tačiau dėl atsargų ciklo atsiradęs gamybos nuosmukis greičiausiai tęsis iki 2023 m. pabaigos, o teigiamas augimas gali būti atnaujintas tik 2024 m. pradžioje. Sparčiai auga paslaugų sektoriai ir 2023 m. I ketvirtį, palyginti su praėjusiais metais, Baltijos šalių paslaugų eksportas padidėjo apie 15 proc. IT ir verslo paslaugų eksportas jau ilgą laiką yra viena sparčiausiai augančių Baltijos šalių pramonės šakų, o turizmo, pramogų ir restoranų pramonė ir toliau sėkmingai atsigauna po COVID-19 pandemijos, nors užsienio turistų skaičius Baltijos šalyse vis dar mažesnis nei 2019 m.

Sparčiai kylančios palūkanų normos nuo 2022 m. pavasario vis labiau veikia būsto rinką ir statybas Baltijos šalyse. Nuo 2022 m. vidurio naujai išduotų būsto paskolų mastas Baltijos šalyse sumažėjo 15–30 proc. Padidėjusios palūkanų normos pablogino būsto įperkamumą ir sumažino nekilnojamojo turto sandorių skaičių, tačiau paskolų mokėjimo tvarka Baltijos šalyse išlieka gera, o pradelstų paskolų dalis nedidelė. Dėl to būsto kainos Baltijos šalyse 2022 m. išaugo vidutiniškai 20 proc., nors pastaraisiais mėnesiais daugėja ženklų, kad būsto kainos Baltijos šalyse stabilizavosi ir bent jau šiuo metu nebeauga. Sumažėjęs skolinimasis paveikė statybas, o Estijoje 2023 m. I ketvirtį, palyginti su 2022 m. pradžia, statybų apimtis nukrito daugiau kaip 10 proc. Lietuvoje statybų apimtis išliko tokia pat kaip ir praėjusiais metais, tačiau Latvijoje po prastų 2022-ųjų statybų apimtis išaugo beveik 17 proc. Statybų augimas Latvijoje iš esmės susijęs su sparčiai didėjančiomis valstybės investicijomis, o per ateinančius dvejus metus į Baltijos šalis atkeliaus didelis ES fondų investicijų srautas, kuris iš dalies kompensuos sumažėjusį statybų aktyvumą privačiame sektoriuje.

Sparčiausio vartotojų kainų augimo laikotarpis baigėsi ir nuo metų pradžios infliacija Baltijos šalyse sumažėjo nuo beveik 20 proc. iki šiek tiek daugiau nei 10 proc. gegužę. Infliacijos dinamikos skirtumus Baltijos šalyse daugiausia galima paaiškinti skirtingomis energijos sąnaudų palaikymo priemonėmis. Pagrindinis klausimas dabar – kada ir ar apskritai pradės mažėti maisto produktų kainos, kurios 2023 m. toliau augo, nors mažėjo neperdirbtų maisto produktų ir energijos kainos pasaulinėse rinkose. Per pastaruosius dvejus metus maisto kainos Baltijos šalyse kilo daug sparčiau nei kitur Europoje ar pasaulyje. Tai iš dalies lėmė brangę energijos ištekliai ir kitos žaliavos dėl netoli mūsų vykstančio karo Ukrainoje. Tačiau ne visus maisto kainų infliacijos skirtumus tarp Baltijos šalių ir kitų Europos valstybių galima paaiškinti makroekonominiais veiksniais, o normalizuojantis energijos išteklių kainoms, galimas ir platesnis maisto kainų mažėjimas. Yra ir gerų žinių – gegužę pirmą kartą nuo 2021 m. rugpjūčio maisto kainos Latvijoje ir Estijoje sumenko 0,1 proc., o Lietuvoje nepakito. Iki vasaros pabaigos Baltijos šalyse maisto kainos neabejotinai gali toliau mažėti. Su maistu ir energija nesusijusios kainos Baltijos šalyse ir toliau auga daugiau kaip 10 proc. per metus, o tai rodo, kad infliacija nebėra susijusi tik su išorės sąnaudų veiksniais, ir kyla rizika, kad ji gali tapti nuolatinė. Vidutinis darbo užmokestis Baltijos šalyse 2023 m. I ketvirtį, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 12–13 proc. Ir, nepaisant sulėtėjusių ekonomikos augimo tempų, nedarbas Baltijos šalyse tebėra labai mažas, nors pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje ir Estijoje jis šiek tiek išaugo. Darbingo amžiaus žmonių skaičius Baltijos šalyse mažėja, o darbo jėgos trūkumas yra reikšminga kliūtis ekonomikai augti. Todėl įmonės neskuba mažinti darbuotojų skaičiaus, o įtempta padėtis darbo rinkoje ir toliau didins spaudimą paslaugų kainoms.

Praėjusią žiemą Baltijos regionui pavyko išvengti blogiausių energetikos krizės scenarijų, o energijos kainos gerokai sumažėjo. Tačiau padėtis ekonomikoje tebėra labai neapibrėžta, trumpalaikiai ekonominiai rodikliai iš esmės nepagerėjo. Priešingai, balandį ir gegužę  ekonominės nuotaikos Baltijos šalyse vėl suprastėjo, gamybos paklausa išlieka silpna, o gamybos apimtis greičiausiai mažės iki metų pabaigos. Be to, didelė infliacija sumenkino namų ūkių perkamąją galią ir, nepaisant sparčiai didėjančio darbo užmokesčio, mažmeninės prekybos apimtis šiek tiek traukiasi. Be to, mokėjimo kortelių apyvarta nerodo, kad pasibaigus šildymo sezonui išlaidos didėtų. Tačiau artimiausiais mėnesiais vartotojų padėtis pradės gerėti. Energijos kainos mažėja ir artimiausiais mėnesiais Baltijos šalyse galima nedidelė mėnesinė defliacija, o vidutinė metinė infliacija Baltijos šalyse 2023 m. gali būti apie 9–9,5 proc. Antrą pusmetį namų ūkių perkamoji galia vėl pradės augti, tačiau tikėtina, kad 2023 m. BVP apskritai šiek tiek sumažės. Vis dėlto 2024 m. Baltijos regione vėl tikėtinas teigiamas augimas. Tam įtakos turės ir atsigaunanti pramonė, pasibaigus atsargų mažinimo ciklui, ir didelės ES fondų investicijos, kurios ateinančiais metais bus nukreiptos į Baltijos šalių ekonomiką.

Karas Ukrainoje tęsiasi, infliacija tebėra aukšta, o sparčiai kylančios palūkanų normos atšaldė būsto rinką. Atsižvelgiant į didelį valstybės skolos lygį, tikėtina, kad palūkanų normų didinimas baigsis, tačiau finansų rinkų prognozės dėl palūkanų normų mažinimo jau kitais metais gali būti per ankstyvos. Infliacija tebėra per aukšta, o be reikšmingų pokyčių ekonomikoje centriniai bankai gali neskubėti mažinti palūkanų normų. Todėl gali tekti ilgam susitaikyti su 3,5–4 proc. EURIBOR palūkanų normomis. Be to, finansų rinkos vis dar signalizuoja apie didelę recesijos riziką ateinančiais metais. Pastaruoju metu JAV bankų sektoriuje kilusios problemos yra signalas, kad greitas palūkanų normų didinimas gali kelti riziką finansiniam stabilumui. Be to, Kinijos ekonomika atsigauna lėčiau, negu tikėtasi, Europoje nerimą kelia didelis kai kurių šalių skolos lygis, o, nepaisant labai sumažėjusių energijos kainų, nuo balandžio verslo nuotaikos euro zonoje vėl šiek tiek suprastėjo. Tačiau šiuos nuosmukio signalus reikėtų vertinti atsargiai, nes pasaulio ekonomika dar nevisiškai atsigavo po pandemijos, o nuotaikų rodikliai šiuo metu yra labai nepastovūs.